Etiketės, nutylinčios vergovę

mados industrija

Pasiekėme tokį tašką, kai jau ne gyvename, o vartojame, ir esame ne žmonės, o vartotojai. Kai į mus viešojoje erdvėje nuolat kreipiasi kaip į vartotojus, natūralu, jog mūsų protuose vyksta pokyčiai, leidžiantys save nužmoginti ir atsiduoti tam, kas yra taip liaupsinama ir skatinama – vartojimui. Panašu, kad ir mada tapo tik dar vienu vartojimui skirtu produktu, taip nutolusiu nuo to, kuo ji dar ne taip seniai laikyta – menine išraiška tiek ją kuriančiajam, tiek besirenkančiajam, ką pirkti ir dėvėti.

Mūsų žodynus papildė terminai „masinė mada“ ir „greita mada“, kurioje beliko tik prekių ženklai, jų žaižaruojančios reklamos, žaibišku greičiu besikeičiančios vis madingesnės kolekcijos ir, žinoma, mes – vartotojai. Retkarčiais pakritikuojame prekių ženklus, palyginame, kuris geresnis. Kartais paprunkštaujame priešais dar vieną kažkuo neįtikusį reklaminį plakatą. Dažnai pasiguodžiame, kokia prasta šiais laikais drabužių kokybė ir kaip tenka pirkti vis naujus. Tačiau visa ši kritika dažnai sklinda iš vartotojo, ne tiesiog žmogaus, lūpų. Taip save nužmogindami mes kritikuojame ne žmones ir jų veiksmus, o prekę, už kurią mokame pinigus toms beveidėms korporacijoms, kurios tokios didelės, jog sunku apie jas kalbėti kaip apie žmones. Taip ir lieka mūsų kritiško žvilgsnio nepaliestas tylus anoniminis žmogus, pasislėpęs (gal greičiau paslėptas) tolimame šios masinės prekybos grandinės gale, t.y. mūsų dėvimų drabužių gamintojas.

Gamybinė mados kūrimo dalis tapo visiškai nužmoginta plačiojoje visuomenėje. Vienintelė indikacija, jog paduotuvėse kabančius drabužius kažkas kažkur pasiuvo, yra kilmės šalis, pagal įstatymus privalomai nurodoma etiketėje. Beveik visuomet tai – trečiojo pasaulio šalis, dažniau skambanti kaip egzotika nei kelianti nerimą ar gilesnį susimąstymą. Na, o Kinija jau pati savaime tapo tam tikru prastos kokybės ir pigių prekių simboliu, tačiau apie tai dažniau išgirsi kalbant pašaipiai nei žmogiškai susirūpinus. Pabandykime praverti sunkias fabrikų, įsikūrusių trečiojo pasaulio šalyse, duris.

Pirmojo ir trečiojo pasaulių sandėris

Nieko nebestebina, jog garsiausių Vakarų Europos ir JAV mados prekės ženklų kolekcijos materializuojasi trečiojo pasaulio šalyse. Jos – tai Šaltojo karo metu išskirtos šalys Afrikoje, Azijoje, Lotynų Amerikoje ir Okeanijoje, kurios nebuvo nei NATO narės, nei komunistinio bloko atstovės. Maždaug nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigos jomis laikytos neindustrializuotos valstybės, pasižymėjusios žemu ekonominiu išsivystymu, statistiškai trumpesne gyvenimo trukme, platesniu skurdo, ligų paplitimu. Nors tai ir nėra tiesioginiai šių regionų priskyrimo trečiajam pasauliui kriterijai, jos dažnai pasižymi ir didesniu gimstamumu, nusikalstamumu bei prastesne teisėsaugos veikla nei pirmojo pasaulio šalys. Todėl žmogaus teisių apsauga daugelyje šių šalių vis dar yra opi problema, o ne norma. Šiuo faktu bei milžinišku Vakarų pasaulio ekonominiu pranašumu naudojasi nesuskaičiuojama gausybė pirmojo pasaulio prekių ženklų.

Šaltojo karo metu ekonomiškai išsivysčiusios šalys susirūpino politine besivystančio pasaulio pozicija ir nusprendė pasirūpinti jų likimu, kuris pastūmėtų jas į visuotinį modernizavimą ir ekonominę priklausomybę. Prasidėjo tikras labdaringų organizacijų ir vyriausybinės finansinės paramos įvairiausiomis formomis vajus. Šiais laikais ypač išryškėjo savanorystės neišsivysčiusiose šalyse programų gausa ir prieinamumas, iš dalies suformavęs atskirą sociologinį reiškinį – „gap year“ (liet. laisvi metai).

Tačiau šiuolaikiniai tyrimai rodo, jog šių šalių vystymosi tempai per šiuos kelis iš pažiūros didelio Vakarų pasaulio triūso dešimtmečius neįsibėgėjo. Taip galėjo nutikti dėl skirtingų kultūrinių plotmių puoselėjamų skirtingų vertybių, nelengvos tradicinės ekonomikos akistatos su industriniu kapitalizmu ir labdaringų bei socialinių organizacijų gausoje pasislėpusių itin daug neveiksmingų bei fiktyvių iniciatyvų. Trečiasis pasaulis, kurio dauguma valstybių – buvusios pirmojo pasaulio kolonijos, vystosi lėčiau veikiausiai dėl to, jog gausybė Vakarų industrijų yra tiesiogiai priklausomos būtent nuo to milžiniško ekonominio pranašumo. Kitaip tariant, Vakarų dominavimas ir taisyklių bei kainų diktavimas globaliojoje rinkoje ir palaiko trečiųjų šalių, kurių negelbsti naftos ištekliai jų teritorijose, neišsivystymą.

Giliomis tekstilės tradicijomis nuo seno garsėja daugelis šalių, dabar priklausančių trečiajam pasauliui – tai Indija, Nepalas, Indonezija, Peru ir kt. Globalūs mainai, kuriuose viena populiariausių prekių buvo būtent tekstilės gaminiai, tarpkontinentines jūras sėkmingai skrodė nuo seno. Net ir šiais laikais etiški prekybiniai santykiai tarp tekstilininkų amatininkų bei menininkų Lotynų Amerikoje, Afrikoje, Azijoje, Okeanijoje ir išsivysčiusio pasaulio yra ne tik įmanomi, bet ir kultivuojami Vakarų prekių ženklų bei mados namų, kurie vertina šias šalis dėl savo tradicijų, kaip būdą suteikti darbo vietiniams gyventojams ir galimybę jų tradiciniams menams bei amatams skleisti globaliame kontekste. Tačiau tokie verslai mados industrijoje vis dar yra mažuma. Masinė mada, kurios esame apsupti,  sukurta nuožmiai pažeidžiant žmogaus teises ir išnaudojant pigią darbo jėgą.

Modernioji vergovė mados industrijoje

2013 m. duomenimis, pasaulyje gyveno 47 mln. vergų (palyginimui, JAV 1860-taisiais gyveno iki 4 milijonų vergų). Šiuolaikinės vergovės aukos gyvena visame pasaulyje, net ir išsivysčiusiose šalyse, tačiau vis dėlto daugiausiai jų yra trečiojo pasaulio regionuose – net iki 66 proc. Pietryčių Azijoje ir Okeanijoje. Indija pirmauja kaip šalis, turinti daugiausiai vergų, o už jos rikiuojasi Kinija, Pakistanas, Bangladešas, Uzbekistanas ir kt. Apie 55 proc. vergų yra moterys ir mergaitės, apie 26 proc. – vaikai, dirbantys daugiausiai domestikuotose industrijose. Payginti šiuolaikinę su senąja vergove JAV, šių laikų prekyba žmonėmis yra neįtikėtinai pigi, o verslai, įsukti vergovės pagrindu, yra neįsivaizduojamai pelningi.

Vergovė egzistuoja visose globaliose industrijose didesniais ar mažesniais mastais. Tekstilės, drabužių ir avalynės industrija yra viena pirmaujančių prekybos šakų, kurių gamyboje klesti modernioji vergovė bei kitaip pažeidžiamos įgimtos žmogaus teisės darbo kontekste. Net jei darbuotojams mokamas atlyginimas, kuris dažnai nesiekia oriam gyvenimui reikalingos sumos (angl. living wage), darbo sąlygos bei darbo sutarčių apribojimai dažnai prasilenkia su vakarietiškuoju sveiku protu.

Ir, iš tiesų, net šioje mintyje atsispindi Vakarų masėms priimtinas suvokimas, jog pas mus viskas vyksta daugiau mažiau pagal įstatymus ir, reikalui esant, galima pasikliauti žmogaus teisių apsaugos instancijomis, bet ten, toli Rytuose ir Pietuose, atrodytų, viskas vyksta kitose įstatyminėse ir kultūrinėse plotmėse, kurių mums nesuprasti. Tačiau čia ir slypi pagrindinė ir šio straipsnio esmė:  suvokimas, jog viso pasaulio piliečiai, kokiose skirtingose kultūrose begyventų, turi teisę į žmogaus teisių apsaugą, žmogiškojo orumo ir sveikatos nežalojančias darbo sąlygas bei darbą, kuris, pagal vakarietiškojo industrializuoto kapitalizmo bei ekonominės gerovės siekius, užtikrintų galimybę ne tik pragyventi iš minimalaus atlyginimo, bet ir džiaugtis gyvenimu už darbovietės ribų.

Žinoma, šie tikslai net ir išsivysčiusiose valstybėse vis dar nėra lengvai pasiekiami, tačiau vergovė, kaip darbo pobūdis, čia nėra visuotinai priimtina kaip neišvengiamybė. Nelegalūs emigrantai yra viena iš pažeidžiamiausių socialinių grupių, kurios dažniausiai tampa moderniosios vergovės aukomis išsivysčiusiose šalyse: JAV, Vakarų Europos bei Vidurio Rytų valstybėse. Tačiau labiau tikėtina, kad šie atvejai, deramai demaskuoti, bus paviešinti ir eliminuoti teisėsaugos, nors tai iš dalies ir reikštų nelegalių emigrantų deportaciją į šalis, kuriose žmogaus teisių apsauga turi kur kas mažesnes galimybes užtikrinti padorų pragyvenimą šiems žmonėms. Vis dėlto jėga, kurią laikome savo rankose ir kurią deramai pasitelkę galėtumėme keisti pasaulį, yra mūsų vartojimo įpročiai. Mada yra viena iš gyvenimo sričių, kuriose esame neatsakingai paleidę vadeles ir kuriose mūsų, vartotojų, balsas yra lemiamas. Paaiškinimas glūdi mus savo gausa ir prieinamumu apsvaiginusioje greitojoje madoje.

Greitoji mada, pasiglemžianti gyvybes

2013-tųjų balandžio 24 d. Dakoje, Bangladeše, įvyko tragedija, kurios metu sugriuvo pastatas ir žuvo, buvo sužeisti arba neteko savo artimųjų bei draugų šimtai darbuotojų, vykdančių gerai žinomų prekės ženklų „Benetton“, „Mango“, „Primark“, „Walmart“ bei „Monsoon Accessorize“ užsakymus. Po šio įvykio Vakarų pasaulis kiek atsitokėjo ir atidžiau pažvelgė į savo spintose kabančių drabužių etiketes. Paaiškėjo, jog už žemos drabužių kainos bei neaprėpiamos jų gausos mūsų komercinėse gatvėse bei nuolat dygstančiuose prekybos centruose slypi faktai, kuriuos suvokus apkarsta naujo pirkinio įsigijimo saldumas, prie kurio pripratome lyg prie rytinės kavos. Mes pasikliovėme prekės ženklais ir mados namais, kurie mus įtikino, jog pagaliau galime sau leisti būti tokie stilingi ir madingi, kokie kažkada net nenorėjome būti. Tai, kaip jie pasirūpino tomis nematomomis industrijos grandimis, paaiškina, kur slypi ta mados prekių prieinamumo galia.

Minėtos katastrofos Bangladeše atveju gyvybės buvo prarastos dėl korupcijos, neteisėtų statybų, grubaus žmogaus teisių pažeidimo, manipuliavimo, grasinimo ir galvojimo vien apie pelną. Nors tokia industrinių darbų praktika trečiojo pasaulio regionuose yra kasdienybė, būtent ši nelaiminga baigtis atidengė tas šiuolaikinės visuomenės žaizdas, kurių jau nebebuvo įmanoma užmaskuoti. Komercinis daugiaaukštis „Rana Plaza“ buvo tik dar vienas iš daugelio pusiau teisėtai išdygusių pastatų pietryčių regione, kuriame įsikūrusiuose drabužių ir avalynės fabrikuose nehumaniškomis sąlygomis dirbo tūkstančiai darbuotojų.

Šie fabrikai buvo įsikūrę keturiuose viršutiniuose pastato aukštuose, pristatytuose ant jau stūksojusio komercinio pastato. Statybų planai aiškiai nurodė, jog pastato struktūra gali neatlaikyti papildomo nenumatyto svorio, tačiau darbo jėgą nusamdžiusiems garsiems prekės ženklams nesužiūrėjus, buvo nuspręsta statybas tęsti. Kelias dienas prieš griūtį pastebėti nerimą keliantys įtrūkimai sienose, dėl kurių buvo evakuotas visas pastatas. Darbų vykdytojams pagrasinus nesumokėti mėnesio atlyginimo, fabrikų, kitaip nei apatiniuose aukštuose įsikūrusių parduotuvių bei banko, darbuotojai grįžo į savo darbo vietą – jie galbūt ir įtarė, kad paskutinį kartą.

Čia iškyla ne tik korupcijos bei neteisėto elgesio su darbuotojais apraiškos, tačiau ir tiesioginė greitosios mados įtaka vietinių darbų vykdytojų priimamiems sprendimams. Šiuo atveju buvo atskleista, jog užsakovai pateikė paskutinės minutės dizainų pakeitimus, dėl kurių liko itin mažai laiko prekėms pagaminti. Vis trumpėjantys terminai ir nemažėjantys gaminių mastai atspindi tai, kuo greitoji mada minta – vietoje įprastų dviejų dabar garsieji prekės ženklai vartotojus masina nuo aštuonių iki šešiolikos skirtingų kolekcijų per metus. Tai veikia ne tik gamyklose užsakymus vykdančių darbuotojų darbo sąlygas, bet ir akivaizdžiai krentančią drabužių bei avalynės kokybės kartelę.

Ar įmanoma kažką pakeisti?

Drabužių kilmė bei sudėtis turbūt dar niekada nebuvo sulaukusi tiek susidomėjimo, kiek dabar, ir tai teikia vilčių. Mados industrija visuomet turėjo savo silpnųjų pusių (nerealaus kūno vaizdo formavimas, modelių išnaudojimas ir korupcija), tačiau dabar prisikasėme prie ne tokių akivaizdžių, bet viso pasaulio gyventojų gerovę liečiančių problemų. Žmonės ima suvokti, jog besaikis vartotojimas turi savo kainą, ir tai – ne tik įvairios priklausomybės, psichinės bei fizinės ligos, ekologinė gamtos pusiausvyra, bet ir realių žmonių gyvenimai. Globalizacija priverčia keisti ir mūsų, Lietuvoje gyvenančių žmonių, požiūrį į save bei padeda suvokti, jog esame vienos planetos gyventojai, privalantys atsakingai dalintis jos teikiamais resursais. Jau nebegalime savęs atriboti nuo to, kas vyksta, atrodytų, toli nuo mūsų, nes ne vien dėl informacinių išteklių internete bei socialinių tinklų, bet ir dėl globalaus masinių komercinių industrijų prekybos judėjimo pasaulis tapo toks mažas, koks dar niekada nebuvo.

Jau apžvelgta „Rana Plaza“ katastrofa neabejotinai sukretė pasaulį ir davė tiesioginių vaisių. Tai – ir įvairios socialinės iniciatyvos, ir teisinio regamentavimo pokyčiai, ir naujas tam tikrų kontroversija pasidabinusių prekės ženklų siekis vykdyti savo veiklą skaidriai bei po truputį susitvarkyti su už juos pačius didesnėmis problemomis jų verslo grandinėje. Socialinės iniciatyvos dabar gali žaibišku greičiu tapti globaliomis, todėl jų veikla yra itin svarbi. Pagrindinis tokių projektų siekis – šviesti Vakarų visuomenę apie tai, iš kur atkeliauja mūsų drabužiai ir apie daugybę būdų, kaip galima keisti padėtį užmezgant seniai nutrūkusį masinės mados atstovų ir pirkėjų dialogą. Šios socialinės iniciatyvos taip pat rūpinasi visuomenės švietimu trečiojo pasaulio šalyse, mat didelė dalis išnaudojamų darbuotojų net nežino, jog turi tam tikrų teisių.

Prie tokių globalių projektų bei socalinių judėjimų kaip „Fashion Revolution week“, „Make Fashion Traffik Free“ ir kt. gali prisijungti kiekvienas. Kurti vietinės reikšmės projektus, šviečiant visuomenę bei mezgant dialogą ne tik su prekės ženklais, bet ir vyriausybe, kuri sprendžia, ką įsileisti į šalies rinką, gali būti dar veiksmingiau. Pasaulyje populiarėjantis „Make Fashion Traffik Free Protocol“, kurio pagrindu prekės ženklai ir mados namai skatinami įsipareigoti per penkerius ateinančius metus atsekti visus savo tiekimo grandinės žingsnius, įsitikinti, jog jose neveikia modernioji vergovė ar neetiškais principais grįsti darbo santykiai bei reguliariai apie savo inicijuojamus pokyčius atsiskaityti visuomenei. Internete yra bent keli įvairūs vadovai (pvz. „Baptist World Aid Ethical Fashion Guide in Australia“) bei sąrašai (pvz. „Ethical Fashion Forum“, „Rank a Brand“), padedantys pagal konkrečius kriterijus įvertinti savo mėgstamiausių prekės ženklų poziciją pasauliniame etiškos ir gamtos resursus tausojančios prekybos kontekste.

Pasaulyje jau sparčiai populiarėjanti ir Lietuvoje po truputį dygstanti etiško mados verslo iniciatyva taip pat teikia nemažai vilčių. Kuriasi vis nauji mados verslai, kurių politikoje mados vaidmuo yra toks pat svarbus kaip etiškos bei gamtą tausojančios prekybos koncepcija. Siūlydami žmogui savo unikalų požiūrį į estetiką, šie prekės ženklai bando išjudinti globalius pokyčius mados industrijoje ir apskritai vartotojiškame pasaulyje. Neretai prekės ženklai bei į sąžiningos prekybos pusę perėję dešimtmečius skaičiuojantys mados namai gali pasigirti tokiais plačiai žinomais sertifikatais, kaip „Fair Trade“, kurie, nors ir sunkiau įkandami mažesniems prekės ženklams, padeda plačiajai visuomenei lengviau orientuotis mados prekių paklausoje bei pasitikėti savo mėgstamais dizaineriais.

Šiuo metu garsiai aptarinėjama tvarios mados (angl. sustainable fashion) pasaulėžiūra į vieną sujungia tokias iniciatyvas, kaip lėta mada (mažai kolekcijų per metus), vartotojiškumo mažinimas (skatinimas įsigyti mažiau, tačiau kokybiškai ir etiškai pagamintus stiliaus atributus) bei minimalistinis gyvenimo būdas, sąžininga prekyba, į vietinę bendruomenę orientuotas verslas, tradicinių menų ir amatų puoselėjimas, gyvūnams draugiška mada (angl. animal-free, cruelty-free) bei ekologiška mada. Tai tik parodo, jog viskas pasaulyje yra susiję: žmogaus laimė, gyvūno gerovė bei gamtos pusiausvyra. Šiame globalizacijos ir interneto amžiuje kiekvieno iš mūsų veiksmai, nuomonės, žinios daro itin stiprią įtaką aplinkai, į kurią visa tai transliuojame, ir pokyčiams, kurie turėtų mus atvesti į draugišką mados industriją.

Autorė Audra Bajorinaitė | Eco Nation
Publikuota žurnale „Ozonas“ nr. 53 bei www.ozonas.lt 2016 m. gruodžio 23 d.

Nuotraukos šaltinis fairtradecampaigns.org

Leave a Reply

Jūsų elektroninis paštas nebus paskelbtas Privalomi laukai yra pažymėti